naujienos garsai užrašai vaizdai įvykiai nuorodos kontaktai en



STEPAS EITMINAVIČIUS - Šimtas metrų Utenėlės

[ 2012-09-03 ]

A




Prieš mano langą –

Utenėlės atkarpa.

Žiemą, vasarą...

*

Baltajai vyšniai

Trukdė džiaugtis gyvybe

Mano liūdnumas.

*

Gegutė sode.

Sergantis vėžiu žmogus

Išgąsčio pilnas.

*

Staiga pajutau:

Tavosios akys manęs

Neatspindi jau.

*

Kaip pirmą sykį:

Varna beržo viršūnėj.

Tobulas grožis.

*

Veidrody skausmas,

Praeinamybė tiktai.

O tu neliūdėk.

*

Dangau Lietuvos,

Kaip tave įžiūrėti

Planetoj savoj?

*

Kas ten pareina?

Kas ten pražydo kely?

Sūnus ir dukra.

*

– Niagaros krioklys.

Kaip čia, tėveli, gražu!

Balselis dukros.

*

Virpantis mėnuo

Pro užuolaidą siunčia

Nerimo ženklus.

*

Žiūriu debesin.

Jaučiu: ten tavo akys

Ir mane mato.

*

Tėviškė – kitų.

Gelsvo purienų oro

Dar neatėmė.

*

Tėviškės dangus:

Ėriukas žiūri į jį

Gėlėtoj pievoj.

*

Mūsų sodyboj

Jaunas varnėnas stebi

Mane – skaitantį.

*

Guliu kambary

Niekam nereikalingas.

O zylė beldžias.

*

Tvarka pažeista –

Kompiutery virusas.

Bet vyšnios žydi.

*

Vėl kaip visados

Geriame klevo kraują.

Nėra gailesčio.

*

Vieniša mama

Nešė kibirą vandens

Stabtelėdama.

*

Matau Žemaitę,

Skubančią kaimo keliu.

Dar susitiksim.

*

Gandras parskrido.

Sūnui ir dukrai iškart

Žinutę siunčiu.

*

Bulves sodinom.

Tris kulkas ir monetą

Radau vagoje.

*

Ant  Ladakalnio

Žydi obelis. Saugo

Šešis ežerus.

*

Skrendančio gandro

Virpėjimo kontūrus
Tau dovanosiu.

*

Žemuogė žydi.

Skleidžias pasaulio slaptis.

Virpa poetai.

*

Kai bąla vyšnios,

Užsidarau kambary.

Žudantis grožis.

*

Kas ten pravirksta?

Tai prie senatvės savos
Stabteli vaikas.

*

Mirti norėjau.

Bet nutūpė ant delno

Boružė maža.

*

Liūdesį, kurį

Vaikystėje pamečiau,

Senatvėj radau.

*

Laiko grimasos:

Vakar žydėjau, šiandien

Visai pasenau.

*

Žydinti gamta

Skaito ir Salomėją.

Gražu matyti.

*

Paukšteliškėse

Mano sesuo nebylė

Bijūnus laisto.

*

Būdamas pievoj

Stebėjau, kaip pražysta

Lietuvių kalba.

*

Pliūpteli liūtys.

Taip pasaulį praplauna

Bergmano filmas.

*

Temstant Monmarte

Aklas berniukas griežia

Vaikštinėjantiems.

*

Gaisrena degė.

Šį stebuklą patyriau

Su savo vaikais.

*

Pateka saulė.

Šviesią viltį stebėjau

Gerdamas vaistus.

*

Kaime liūdėjau.

Iš miesto man parvežei

Vyturio lizdą.

*

Kada ežeras

Net virpėjo nuo džiaugsmo,

Nuskendo žmogus.

*

Dangų ir žemę

Melsvumu sujungianti.

Tai rugiagėlė.

*

Žiogas valandą

Deginasi saulėje.

Ir vis tiek žalias.

*

Balta bažnyčia

Apverkia Broniaus skausmą –

Vyžuonos lyjant.

*

Pamiškėj lyja

Iš Apučio novelių.

Šalta, bet gaivu.

*

Pamačiau liepą,

Pražydusią bitėmis.

Šviesesnis tapau.

*

Mirga birželis.

Kambary žiūriu filmą

Apie vasarą.

*

Darbas rimčiausias:

Stebiu valandą gerą

Skubančią skruzdę.

*

Atstūmė visi.

Bet moja klevo šaka

Tėviškės pusėj.

*

Vakaro žara

Ir vaikas, norintis ją

Įsidėmėti.

*

Gražioji jungtis:

Sliekas prie takažolės,

Mano liemenė.

*

Jauną bučinį

Suradom senatvėje.

Susiraukšlėjęs.

*

Vasarai švytint

Vakare prie KATEDROS

Sumušė dukrą.

*

Šarnelė tyli.

Pievų žiedynai margi.

Sūnus prie manęs.

*

Saulei kepinant,

Aš skaičiau Kamiu „Marą“.

Tada jau sirgau.

*

Skrisdamas maisto

Gandras žuvo užkliudęs

Elektros stulpą.

*

Dar jauna mama

Išėjo vantoms šakų.

Grįžo pasenus.

*

Kiek smilgų pievoj...

Čia sesuo invalidė

Sunkiai paeina.

*

Mama, eidama

Karvės melžt, man parodo

Vieversio lizdą.

*

Mes jaučiam abu

Nasturtų spindėjimą.

Svetimi esam.

*

Traukinio languos

Mūsų darželio tulpės

Atspindžiu grožis.

*

Mano protėviai

Debesiu ėjo kartu.

Vis vien pavargo.

*

Žiūriu į liepą.

Matau žiūrėjusius čia

Prieš šimtą metų.

*

– Ką tu vis rašai?–

Griaudžiant, obuoliams nokstant

Paklausė mama.

*

Krisdamas žemėn

Obuolys pažadina

Ligotą žmogų.

*

Vasarą lyjant

Vėrėsi amžinybėj

Tarkovskio filmas.

*

Žvaigždės kitokios

Mieste – neturi obels

Paslaptingumo.

*

Dobilų kvapas

Iš Apučio novelių.

Violetinis.

*

Suklusęs stebiu

Varnalėšos ramybę.

Skaudu visa tai.

*

Stebuklas dienos:

Savo dukrai ir sūnui

Ežį parodžiau.

*

Beržas, sodintas

Dar mamos mirties dieną,

Šiandien nušvito.

*

Tavo mašina

Ir tavo namai, o man

Dangaus pakraštys.

*

Forio saloje

Tyliai Bergmano ieškau.

Randu ir save.

*

Vienkiemio vaikui

Minioje skaudu būti.

Ribos kitokios.

*

Įlėkei greitai.

Man skubėjai parvežti

Žvaigždę rugpjūčio.

*

Rausta šermukšniai.

Sielvartą degint reikės

Tiktai savimi.

*

Skamba rugpjūtis.

Pasimylėkime dar.

Mirtis netoli.

*

Sudegė namas.

Ar atodūsiai buvę

Irgi sudegė?

*

Ištisą dieną

Obuolį regi šalnoj.

Bijo sujudėt.

*

Rudens nuostaba:

Aplyti gyvenimai,

O skėčių nėra.

*

Mūsų dalybos:

Aš – Rilkę, tu – ekraną.

Vienatvę – abiem.

*

Stebėjau uogas

Šermukšnio ir pamačiau

Tavąjį žvilgsnį.

*

Liūdnas rugsėjis.

Išskrenda mintys svetur.

Kaip reiks gyventi?

*

Tikrina meilę:

Ekranan žiūri kartu,

Mato skirtingai.

*

Didis stebuklas:

Per naktį tėviškėje

Sudygo rugiai.

*

Valgau obuolį

Iš mirusios tėviškės.

Prisiminimuos.

*

Vienatvėj likau.

Tik tada sušvytėjo

Tikrumo laukai.

*

Neliko žmonių.

Bet leista man glostyti

Obelį liūdną.

*

Daiktų puotoje

Man labiausiai reikėjo

Stiklinės vandens.

*

Šąlant jurginams,

Verkdama mano dukra

Skalbinius džiaustė.

*

Rudens beržynus

Nuo kalvos mato, girdi

Mūsų kapinės.

*

Rudens klevelis

Jau mirtinai sužeistas.

Primena mane.

*

Bet kodėl saulė

Po tokių skaudžių žodžių

Nesuvirpėjo?

*

Niekas nematė,

Kaip mėnesienoj ėjau.

Iš inercijos.

*

Spalį kankina

Negimęs eilėraštis.

Vėlinės laukia.

*

Išskrenda paukščiai.

Nuotraukas saugo sparnuos.

O mes – mintyse.

*

Beržo šešėlis,

Kurį man dovanojai,

Pumpurą krauna.

*

Jaučiu: šulinį,

Mano tėvo iškastą,

Visai užsnigo.

*

Tamsu kambary.

Šviečia spanguolės, kurias

Dukra parvežė.

*

Galbūt šviesesni

Susitiksime žiemą

Pasauly kitam.

*

Saulė tekėjo.

Žiemos speige sušalo

Judesys vaiko.

*

Vienatvė viena.

O balkonan atskrido

Zylutė tyli.

*

Taip laukais vaikštant,

Bežiūrint į rugį

Ir metai praėjo.

*

Į žmonių sielas

Kartais žaismingai žiūriu

Pro teleskopą.

*

Vaikystėj Smalva,

Utenėlė senatvėj.

Tarp jų – likimas.

*

Zylė už lango.

Išeinu pasisveikint.

Nuskrido iškart.

*

Ligos užgriuvo.

Ar dabar jau galėčiau

Mylėti tave?

*

Žvaigždėtą gruodį

Grįžt iš pirties. Matyti

Save apšviestą.

*

Laukdamas manęs

Tavo žvilgsnis prišalo

Prie pėdos kely.

*

Žiūriu ir matau,

Kaip protėviai žiūrėjo,

Ką mėgo matyt.

*

Tavosios rankos

Jau pavargo nuo žodžių.

Turi patylėt.

*

Purpuras sniego.

Išnyra regėjimai –

Saldybė būties.

*

Svaigūs manevrai:

Lūpas, kurias bučiavau,

Bučiuoja kiti.

*

Saldžioji tiesa:

Ten pat žiūrime dviese,

O matom kitaip.

*

Bet kodėl rankos,

Kurios vakar drebėjo,

Jau nebešildo?

*

Nesuėjome

Ir šiame gyvenime.

Ar dar bus šansas?

*

Jau mano dienos

Ne visuomet atskiria

Spalvas ir kvapus.

 

 

 

 B




                             

Utenėlė apsinuodijo

Mano liūdnais žodžiais ir žvilgsniais.

Greitosios pagalbos nebesulaukiame.

*

Mano tėviškėje,

Šiąnakt sudegusioje,

Žirgas verkia.

*

Palauk, sakau,–

Dar neatsižiūrėjau.

Palauk, penkiamečio pėda.

*

Šypsena,

Kurią pernai

Nedrąsiai padovanojai,

Numirė.

*

Debesys užgulė

Skaudžią muziką,

Kad juose atsispindėti

Neišdrįstų.

*

Netikėtai supratau,

Jog ir mano prisiminimai

Jau pražilo.

*

Gatvėje centą radau.

Bet gegutės galiu

Jau nesulaukti.

*

Aš glostau tau akis,

O tu slepiesi

Nuo hamletiškų mano žodžių.

*

Dardėjom,

Tratėjom,

Kol Stikso upę

Priėjom.

*

Neužmigau.

Paryčiui sučiulbo dobiliukai

Mamos tėviškėje,

Mirusios mano vaikystėj.

*

Į langą pasibeldė.

Kas?

Vienatvė sušalusi.

Priglaudžiau, pagailėjau.

O vėliau?

Aš pro jos langus tylėdavau.

*

Pasmerktieji kitoniškai būčiai

Žiūri į savo likimą

Lyg elgetos.

Tačiau išmaldos nepriima.

*

Žodį, kurį man siuntė

Donelaitis ir Baranauskas,

Tik vakar gavau.

*

Mano kambary čiobreliai

Žavisi skrendančia gulbe paveiksle

Ir šypsosi.

O aš kosčiu.

*

Paukšteliškėse,

Kaime išnykusiam,

Paukščiai pavargo

Be žmonių.

*

Išstypusi siela

Prekių ypatingų reikalauja.

Apsiramink – stok į eilę ilgiausią.

Gal po šimto metų ką nors ir sučiupsi.

*

Knygų žmogus

Atsargiai įeina į vagoną,

Atsisėdęs stebi pro langą

Žaidžiančius likimus.

Stebi ir patenkintas modeliuoja.

Vargšelis?

*

Svarbiausia – atrodyti

Tarsi būtum laimingas,

Kad žydinčiai vyšniai

Nepakenktum.

*

Taip, taip,

Niekšas buvau.

Gal todėl keršija gamta

Įteikdama tik neviltį,

Kai debesys maudydamiesi Utenėlėje

Gracingai šoka?

*

Coliuke mano,

Skaudulių žodžiais nesutepėm.

Ar kitam pasauly

Būsim nebyliai?

*

Gabalą kelio

Prašnekėjau su Mačerniu.

Daugiau eiti vienam

Nebeteks jau.

*

Nedaug duota,

Bet daug pareikalauta –

Taip protingai mąstyt mėginu

Apie savo dienas.

O žvirblis baloj maudos,

Vis žvilgteli į mane

Ir nusijuokia.

*

Viktorija mato...

Žemaitė su Bite šnekučiuojas.

Kiek atokiau – liūdnasis Biliūnas.

Vaižgantas ir Granauskas ant suoliuko prisėdo.

Kodėl vis Juknaitės nėra?

Tuoj, tuoj snigs

Žvaigždėmis rugsėjo.

*

Tu nuodiji mano saulę,

Aš gi šaipaus iš tavosios.

Lenktynių paradoksas –

Visiška tamsa.

*

Mielieji mano sielos sugyventiniai,

Susirinksime auštant prie Šventosios.

Ten, kur ji Vyžuoną jaučia.

Įsižiūrėsime, įsiklausysime ir tyliai

Atgal namo iškeliausim.

Pasiryžę daugiau nebesusitikti.

*

Kapstais mano akių labirinte,

Saulėgrąžas gliaudai.

Nori sugrįžt į savo užutekį?

Kelio nerasi.

Jokia Ariadnė tau nepadės.

*

Minčių ir jausmų turguje

Išniekintas buvau –

Mano prekės nesudomino.

*

Visą vasarą

Stebėjau bičių gyvenimą.

Darbštesnis nepasidariau.

*

Lyja įvairiai:

Taip, kaip Žemaitės,

Taip, kaip Apučio,

Ar taip, kaip Radausko prisakyta.

Dažnai išeiname į visų rašytojų

Metaforinį lietų.

*

Tiek žodžių išmėtyta, išniekinta!

Į senatvę jie tonomis grįžta

Ir prašo pasigailėti.

*

Violetiniai debesys? Jau matyta.

Jaukiai besišypsančios veronikos? Matyta.

Liūdesiu spindinčios šalikelės? Matyta.

Žmonių emocijų ekvilibristika? Jau patirta.

O kas tada?

Gyvenimas po to, kai viskas matyta, patirta.

Ne tik.

*

Kregždute drąsioji,

Aš tavo lizdelio neliesiu –

Gyvenk balkone.

Tik nežinau, ar kartais galėčiau

Duris pradaryti

Ir su tavimi apie vaikus pasikalbėti.

*

Pro teleskopą –

Į mėnulį, į debesis.

Bet kokiu būdu jie

Mūsų kapanojimąsi

Įžiūri?

*

Iš lėto einu.

Sutinku Baranauską Antaną,

Į Peterburgą keliaujantį.

Pamatau jį tuoj pat Seinuose

Neramiai vakarėjant.

*

Kraujažolės, gaisrenos, kmynai.

Varnėnai, kregždės, gandrai.

Langas, kaminas, durys.

Obelys, takas, svogūnai.

Saldu, skaudu, netikėta.

Taip mes sodybose

Mokomės lietuvių kalbos.

*

Ant pečių nešu rudenį,

O jis vis ištrūkti mėgina.

Į nieką.

Pražilau bekariaudamas.

*

Greičiau, greičiau.

Persirengti, pavalgyt

Ir nutilti –

Čechovo „Dėdė Vania“

Vėl į svečius pasikvietė.

*

Granausko žemę

Kažkodėl įkomponuoja

Sidabrinė tvora.

Pro ją matyti

Liūdni veidai, liūdnos rankos.

*

Nykos-Niliūno Nemeikščiuos,

Pamiškėj, prie beržo,

Sėdi balta mergytė

Ir žemuoges veria.

Pievos vis rausta, rausta.

Iš Utenos mojuoja

Mykolas Arkangelas.

*

Ji žiūri į šermukšnį ir piešia.

Namie siuvinėja.

Šypsosi – ir žiemą šermukšnį matys.

*

Jau apsnigta

Baltoji Vyžuonų bažnyčia.

Priešaušrių vieškeliuos

Stovi Bronius Radzevičius.

Visi susikaupę, suklusę.

*

Ar atodūsį

Apie džiūstantį šieną vaikystėje,

Apie svaigų bėgimą per ražienas

Jau gavai?

Ar peteliškės Anapilyje

Taip pat į šviesą skrenda?

*

Jurga, hamakas,

Kurį man pernai padovanojai,

Išaugo.

Vieną pusę pririšau prie debesies per Utenėlę,

Kitą – prie prosenelių spintos.

Jame telpa ir vaikystės pievos,

Ir lieptelis tarp tavo ir mano meditacijų,

Ir Antuano de Sent Egziuperi planetos.

*

Sugaukite linksmąjį saulės zuikutį

Ir nuneškite promotei Emilijai

Į devynioliktą šimtmetį.

Kartu nuveskite jį ant didžiojo akmens –

Tegul saugo mus visus.

(Iš testamento sūnui ir dukrai)

*

Purpurinis vakaras:

Klausaus Vytauto Kernagio

Savo mažoje celėje,

O tu Vilniaus centre, žmonių minioje;

Bet mėnulis tas pats abiem.

*

Nuvažiavęs į Paukšteliškes,

Vaikystės žodžių,

Vaikystės nuostabos ieškojau.

Deja. Kažkas mane aplenkė –

Surado ir pardavė.

*

Protingi žmonės žino:

Poetiškai jaust yra negražu.

Ir kerta, kerta

Per sąmonę nuogą,

Tylinčią liepos šešėly.

*

Akimirka Stokholme:

Suklusom matydami

Baltus debesis,

Kuriuose atsispindi mūsų džiaugsmas,

Kad galime būti taip dviese.

*

Metaforiškai apsikarstęs,

Metaforiškai žiūrintis ir mąstantis

Oriai praėjo

Pro liūdnąją stirną,

Pro sielvarto žmogų.

*

Martinaičio Kukutis

Išvažiavo į Juknėnus.

Prašė Antaną Miškinį

Drauge aplankyti Nemeikščius.

Utena jų kelionę stebėjo

Ir donelaitiškai dyvijos.

*

Jei ne aš, tai kas?

Ir nuolankaus atlaidumo,

Ir egoizmo ženklas.

Bet pralekianti mašina mąstantįjį aptaško

Savaip medituodama.

*

Mama,

Po penkiasdešimt metų

Išdrįstu prisipažinti:

Tada pravirkau dėl to,

Kad saulėlydis galėjo sudeginti

Mūsų antaninę obelį.

*

Grįžę iš miško supratom:

Baravykai tavo irgi piktoki,

O mano – nesmagiai sutrikę.

*

Vaikystėje

Priglaudžiau jurgino šešėlį

Ir užauginau.

Senatvėje slepiuosi po juo

Nuo įkyraus žmonių karščio.

*

Paauglystės liūdesys

Žymiai liūdnesnis

Už šiandieną,

Kai ekvilibristiškai

Bandau nenuslysti

Nuo aštriosios finišo linijos.

*

Perpučiamas namas,

Perpučiami dialogai,

Perpučiamas vaikas,

Su išgąsčiu žvelgiantis

Į savo senatvę.

*

Paskelbė akciją:

„Ieškome dvasios aristokratų.“

Skraidė malūnsparniais,

Džipais važinėjo.

Vieną atrado.

Atrado ir kaipmat suvalgė.

*

Žalsvi marškiniai

Iš penkiamečio dienų

Stebi orųjį šeimininką

Su pasipiktinimu.

*

Mano

Žvilgsniai

Katastrofiškai

Pinga

*

Tvarkingai suverti dienos įspūdžius,

Pakabinti virtuvėje prie svogūnų –

Tegul noksta.

Prieš užmingant spėlioti,

Ar rytoj dar bus lemta

Tokį darbą pakartoti.

*

Kantriai

Rytais

Išvedu savo dvasios šunytį

Pasivaikščioti.

Stumdo jį, niekina.

Reikėtų apginti –

Nebesugebu.

*

Pro rakto skylutę

Į save

Žvilgtelėjo

Ir pravirko.

*

Poezijai:

Jeigu padovanotum

Šulinio svirties tylėjimą,

Aš vesčiau tave.

*

Jaunystėje – ištiktukai.

Senatvėje – jaustukai.

Kitos kalbos dalys ilsisi.

*

Tavo pasaulis yra rėkiantis –

Pašnibždom tariamo žodžio

Tu neišgirsi.

*

Matau savo mirusias akis.

Jos tokios pat klaidžiojančios

Kaip dabar.

*

Kai poezija užmiega,

Proza ir drama pabunda.

Chaoso panaikinti

Jau nebesugeba.

*

Kalbos dalys:

Čia taip pat yra lyderių,

Yra ir atstumtųjų.

*

Kol liūdnokai kapstinėjau

Savo potvynius ir atoslūgius,

Traukinys į didįjį turgų

Juokdamasis nurūko.

*

Sudegusi tėviškė.

Palapinėje klausomės

Gervių dramatiško klyksmo.

Žinome, jog girdime dviese.

Tik staiga – iš ežeringų miškų

Šėlsmas naujalietuvių.

Gervės sutrinka.

Taip, tėviškė iš tiesų sudegė.

*

Savižudžio kišenėje rado

Tik varnėno nuotraukytę.

Minia ištisą dieną sprendė,

Ką tai galėtų reikšti.

*

Mano odisėjai,

Pitagorai mano,

Deja, net šekspyrai

Mirtinai pavargo.

Ir nežinau, ką dabar veikt:

Sprukti be jų

Ar paskelbti visiems šitą tiesą.

*

Paryčiui

Paukščio lizdelis

Mano kambary

Staiga pravirko.

 *

Saulėtekiui žydint

Išsiunčiau pašto karvelį

Pas MAŽĄJĮ PRINCĄ.

Saulėlydis apšvietė

EGZIUPERI planetą

Jau besišypsančią.

*

Ką tu galvoji

Vis žiūrėdamas į žvaigždes?

Mama, aš nežinau.

Tai kodėl toks liūdnas?

Nes nežinau.

*

Sudegė tėviškė.

Bet nuostabos žvilgsnis pro langą

Žiemos vidury

Išliko.

*

Matyt, visą gyvenimą

Aš buvau

Tik šalutinis sakinys,

Niekaip nerandantis pagrindinio.

*

Prieš šalną

Per bulviakasį

Debesys pažiūrėjo į  mane

Mamos akim.

*

Vidurnaktį girdžiu:

Utenėlė, tekėdama į Vyžuoną,

Skaito Bronių Radzevičių.

*

Mano metai žiūrėjo pro langą

Ir tylėjo.

Mėginau pašnekinti –

Atsakymo nesupratau.

*

Ant savo stalo

Gražiai išdėliojau vaikystę, jaunystę.

Rudens metai šitai tvarkai

Nepasidavė.

*

Tik tiek

Bet ir

Net tiek

*

Palaukėj

Po lietaus

Susirinko mano įspūdžiai

Ir susiginčijo.

*

Vaikystėje pasodintas beržas

Atsiuntė žinutę:

„Mane apleido paukščiai –

Gelbėk.“

*

Manasis „alter ego“

Skraido po amsterdamus, paryžius,

Stebi ir stebisi.

O aš kasu lysvę,

O aš rūpinuosi svogūnais –

Harmonija skaidriausia.

*

Mūsų everestai neaukšti,

Dėl to nesunkiai juos įveikiame

Ir patys sau paplojame.

*

Utenėlė

Pačiumpa  mano žvilgsnius

Ir nusineša.

Nežinau,

Kam atiduoda.

*

Tylos dvejonė:

Kur kosmosas saugo

Žodžių – atsitiktinių, nenupraustų –

Šiukšlyną?

*

Ko labiausiai gailiesi,

Klausė vyro senyvo.

Bitės, kurį man, septynmečiui,

Įgėlė ir mirė.

*

Kas ten pravirksta?

Tai rudenėjančios spanguolės.

Ne.

Tai iliuzijos mūsų.

*

Šokis dviese.

Bet juk šokome

Po vieną.

*

Aliteracija:

Gruodžio gruodas grūdina gležnumą,

Bet didina grėsmingą graužatį.

*

Baltas berniukas dviračiu lekia,

O iš paskos –

Jaunystės, senatvės įvykiai.

Aš einu lėtai,

Bet niekas manęs jau nebesiveja.

*

Sėdžiu kampe vienas, nereikalingas.

Nei šuns, nei katės.

Įbėga pelytė.

Tik šypteli

Ir išdidžiai dingsta.

*

Ryte rūpečiai, darbai

Kaip hiperbolės.

Vakare – pavargus –

Visur tik litotės.

*

Mano rugsėjis:

Šermukšnių uogos

Liūdnai žiūri

Į mirštantį klevą.

*

Kolei malėm liežuviais,

Mūsų medžiai paseno.

Naujų nepasodinom.

*

Ar radai šįvakar

Labanoro girioje

Mano galvojimą
Prieš trisdešimt metų?

*

Esu kaltas:

Į vėdryną žiūrėjau tada,

Kai žmonės statė namus,

Kepė duoną.

*

Vakarėjimas.

Sodyba kvepia virtom bulvėm

Ir vaikų noru valgyti.

Ir nuostaba.

*

Iš pradžių pasukime į dešinę,

Paėjėkime Bredberio link.

Vėliau – Steinbekas.

Patylėję su Folkneriu

Grįšime į savo labirintą.

*

Išsigandau –

Sūnus ir dukra

Kalba mano akim.

*

Centus skaičiuojame ir žiūrime,

Kaip miršta

Lietuviškas žodis.

*

Patylėkime –

Liepos prie sodo

Su bitėmis

Nori pasikalbėti.

*

Šaldiklyje laikau

Pernykščius žvilgsnius ir atodūsius.

Po metų kitų atitirpinsiu

Ir parduosiu.

*

Tai vyturio plunksna,

Iškritusi ginant mažuosius.

Gal atgaivinsi?

*

Pusę vaikystės gysločio

Įteikiu tau –

Neišsaugojai.

*

Sulėkė, suvažiavo stebėti

Saulės užtemimo –

Dvasiškai nušvito.

*

Tavo take

Mano nedrąsios pėdos –

Nei mirštančios,

Nei pasirengusios gimti.

*

Tūkstančiai mėgina nupiešti

LIEPSNOJANTĮ KRŪMĄ.

Grūdasi, rėkia.

Ir krūmas užgęsta.

*

Aptvėrė ežerus,

Aptvėrė orą.

Bet minties užtverti

Dar nesugeba.

*

Nepatogūs, drumzlini poetai.

Prezidiumuose jų nelaukia –

Gresia trumpas sujungimas.

*

Violetiniai jurginai

Utenoje, Maironio gatvėje,

Virpa tėviškės jauduliu.

Tik ne taip skaidriai.

*

Ėjimas saulėgrąžos link

Trapus ir skausmingas.

Jaučiame ramstį –

Van Gogui buvo sunkiau.

*

Kūnams dar neprisilietus

Dvasia perdegė –

Sutrikome.

*

Įsižiūrėjimas:

Debesys dreba

Už mūsų nuopuolius.

*

Beržų viršūnės

Liūdnai lydėjo žmogų,

Besileidžiantį

Nuo savojo kalno.

*

Visame vagone –

Tik poetai.

Diskutuoja, geria vyną.

O ką veikia poezija?

Nežinome – ji kažkur dingo.

*

Atsižiūrėti į Alaušą –

Kad akys

Iki kitos vasaros

Turėtų kuo gyventi.

*

Rašo gerą eilėraštį

Ir galvoja apie honorarą.

Tai neįmanomybė?

*

Tarp švaistančių ir renkančių,

Tarp žaidžiančių ir kenčiančių,

Tarp tylinčių ir marmančių

Mėginam įsiterpt.

*

Būties pokylyje

Vienišieji slepiasi ten,

Kur šešėliai ir spalvos

Niekam nerūpi.

*

Ir į debesį

Ilgai žiūrėti nedora,

Nes jo ir kiti

Pasiilgsta.

*

Mama susikaupia, persižegnoja.

Užkalbėjimas nuo rožės –

Kitas veidas, kitas laikas.

Neperdavė šio gebėjimo

Ar nepriėmiau.

Tik iš kur tas noras

Pasaulį užkalbėt?

*

Tėveli, kai numirsi,

Nupirksiu tave – jau vaiką.

Vėliau – tu mane.

Ir būsime visada kartu.
Ar gudriai sugalvojau?

*

Bandome suderinti

Nesuderinamus dalykus.

Tad ir lekiame

Meluodami

Žvaigždėms ir žmonėms.

*

Bet nejaugi

Ta pati žvaigždė

Yra svarbi dviem žmonėms,

Kurie kartu būti negali?

*

Ant tavo stogo

Mano žvilgsnis slidinėja.

Nepriimtas.

*

Ribinė situacija:

Dar nežinojau,

Jog dvasios švytėjimo laiką

Išsaugot beveik neįmanoma.

*

Eina poetas pėsčias

Su gaisrenom, medžiais, dangum.

Pro šalį lekia mašinos

Visai visai vienos.

*

Pyškėjom šauktukais,

Klausimus kėlėm,

Kol apsistojom prie tylos duburio –

Prie daugtaškio.

*

Jeigu sutikčiau netyčia

Savo vaikystės nuostabą,–

Nepažinčiau, išsiginčiau, susigėsčiau.

O ji dar sykį nustebtų.

*

Šiais metais nieko neįvyko,

Išskyrus skruzdėlytės kelionę

Sekmadienio rytmetį

Per baltą lapelį

Trupinio link.

*

Prigimtis:

Kankinti save ir kitus,

Kad apkaltintų pasaulį

Žiaurumu.

*

Daugelio liūdesys:

Į Nojaus laivą

Jų nebūtų paėmę.

*

Jeigu aš esu tu,

Jeigu tu esi aš,

Tai rožė neišsiskleis

Nuo mūsų karščio.

*

Rimčiausioje konferencijoje

Rimčiausios kalbos.

Bet apšviesti žmonių veidų

Saulė nesugeba.

*

Šeštadienį

Žiūrėdamas į debesį

Išsiunčiau tau šiltą žodį.

Sekmadienį

Pradėjo lyti šaltas lietus.

*

Šiemet, kaip ir pernai,

Rudenio arimuos sutikau

Salomėjišką ramunėlę.

Buvo pasirengusi

Žydėti diemedžiu.

*

Kai likau vienišesnis už vienišumą,

Pajutau,

Kaip gaisrena dega.

*

Amžinoji metamorfozė:

Jaunystėje

Muzikos aparatų garsą

Pašėlusiai didiname,

Vėliau juos išjungiame

Ir klausomės

Debesų šnibždėjimo.

*

Vaikystėje brendu per sniegą.

Kaliošą pametu.

Ieškau, nerandu ir verkiu.

Senatvėje grįžau  į tą pamiškę,
Ieškojau kaliošo, neradau

Ir verkiau.

*

Sūnui ir dukrai:

Žiūrėdamas į Utenėlę,

Matau jūsų tirpstančius žingsnius Vilniuje;

Taip, taip,

Šią akimirką liūdite su žvirbliuku

Pilies gatvėje.

*

Mano mintis

Per greitai lekia –

Kūnelis pasivyti

Nebepajėgus.

*

Pasodinau antaninę obelį.

Pasikviesiu varnėną, drugelį, bitę.

Tyliai susėsime vakarėjant,

Glostysim kamieną trapųjį.

Prigis.

Žinoma, prigis.

*

Bet juk tavo žodžiai,

Pasakyti Šventajai

Prieš penkiasdešimt metų,

Neišnyko.

Tik reikia modernios technologijos

Jiems atgaminti.

Abejonė:

O ar atsiras

Norinčių juos pamatyti?

*

Mane patikimai saugo
Oranžinis puodukas,

Kuris mena tavo rankas.

*

Lininė staltiesė:

Mes rauname linus

Ir kalbamės su mama.

Tragizmo nuojauta.

*

Suranda metaforą,

Vėliau iš krepšio

Išsitraukia sinekdochą.

Trūksta litotės.

Kaip ją pagaminti?

Pagaliau, pagaliau!

Atsisėda prieš langą

Ir žiūri į savo eilėraštį.

Bet šis nejuda, net nesumirksi.

*

Ne tragiškas veikėjas,

Ne tragiškas.

Tik kodėl taip sunku

Pradėt dieną,

Kai irzliai

Suamsi žadintuvas?

*

Pertarai įprastiniai,

Žvilgsniai įprastiniai,

Įprastiniai žingsniai –

Virtualioji mergaitė.

*

Naktis žydėjo

Mėnesiena ir žvaigždėmis.

Blyksintis kelias

Prieš įkalnę

Vairuojančiajam pašnibždėjo:

„O gal visą komediją

Čia ir baigti?“

*

Pusdienį dirbo –

Žodį dailino.

Kad skaitmeninės technologijos

Neapspjaudytų.

*

Modifikuotas maistas.

Modifikuoti eilėraščiai.

Modifikuoti gyvenimai.

O ar bus išimčių?

*

Būties paradoksas:

Vladimiro ir Andriaus Hamletai

Vienas kito nepažintų, nesusikalbėtų.

Bet Ofelija ta pati.

*

Sėdžiu balkone ir matau,

Kaip skuba Žemaitė,

Kaip sukasi Donelaičio ratai,

Girdžiu,

Kaip atsidūsta Apučio erčia.

 

 

 

C



 

Mes tavęs nesuprantam!

Ir kerta, ir kerta.

Kai pasaulis šiek tiek aprimsta,

Suvokiam: visur tuščia.

Visur beveik tuščia.

Tik kampe – čiobrelio šešėlis.

Drebantis.

*

Kai, regis, visi palieka,

Pamatai – ant stalo

Dėžutė nuo vazelino.

Iš vaikystės.

Ne vienas.

Kol kas ne vienas.

*

Gali būti labai doras,

Gali būti labai išmintingas,

Bet ims jį ir suvalgys

Rasai žvilgant,

Keliui spindint.

Ir žmonės gailėsis rasos bei kelio.

Net verks.

*

Į pavakarę

Susibėgo mano buvę darbai

Ir rėkia, komanduoja.

Išvariau –

Sutrukdė stebėti saulėlydį.

*

Būdami skirtingose vietose,

Tą pačią valandą, tą pačią minutę

Susitarėme galvoti apie „Senį ir jūrą“.

Deja,

Hemingvėjus nepasirodė –

Jūroje kapanojomės po vieną.

*

Keturiasdešimtmečiai

Pozuoja žurnalistams,

Žaidžia projektais.

O aš tuo metu

Stebiu išsižiojusią varną

Spindinčioj beržo viršūnėj.

*

Paukšteliškės

Iš kosmoso

Neatrodo taip šviesiai

Kaip vaikystės ražienose.

*

Mūsų langai

Susimirksėjo, pasilabino.

O mes sutrikome.

*

Kelias iki tavęs

Pernelyg tolimas,

Nors gyveni

Už sienos.

*

Kūneli mielasai,

Įsigeidei šilto megztinio,

Patogesnių batų.

Palauk, palauk...

Pirmiau nuliūdusią sielą

Aprengsiu.

*

Konferencijoje lenktynės,

Kas išradingiau pakalbės

Apie tiesas amžinąsias.

O už durų žmonių minia

Prašo kepaliuko duonos.

*

Tarp noro gražiai atrodyti

Ir siekio patikti

Išaugo rugiagėlė –

Nei gėlė, nei piktžolė.

*

Čia lyg savas likimas

Skaitomas „Hamletas“.

Ten – televizoriai ir lėkštės.

Disharmonijos nėra.

Tik kažkas pravirksta.

*

Balkono zylutei

Turguje nupirkau lašinių.

Kurį laiką

Gyvensiu prasmingai.

*

Nereikia nei pinigų, nei garbės.

Didžiausias troškimas –

Kad atsirakintų vaikystės spyna.

*

Saulei tekant

Sodinau žingsnių svajonę.

Saulei leidžiantis

Nepažinau jos

Ir išroviau kaip piktžolę.

*

Tapau šiurkštesnis.

Tad ir žemuogės,

Kurias rinkau vaikystėje,

Mirė.

*

Tu pili nuodus

Ant mano galvojimų tako.

Dažnai susipainioji –

Juk kryptį

Kažkas vis pakeičia.

*

Balkone –

Ir amsterdamai, ir niujorkai,

Ir skaitmeninis, ir tikras laikas.

Bet gyvename dviese taikiai:

Aš ir zylutė.

*

Mūsų draugystę užpuolė virusai.

Atvyko specialistai,

Pasikrapštė, išprašė pinigų

Ir dingo.

Virusai tapo klastingesni.

*

Tavo traukiniai

Vis pavėluoja.

Laukiu, laukiu

Ir išvažiuoju nežinia kur.

*

Vakare sugula į lovą

Dienos nuoskaudos,

Dienos nušvitimai,

Dienos abejonės

Ir užmigt nepajėgia.

Visus apramina mėnesiena

Šypsodamasi pro rūstųjį langą.

Tik taip įmanoma aprimti?

Tik taip.

Arba ištisą naktį budėti.

*

Laikydamiesi

Už meilės ir neapykantos

Mėgina užauginti tiesą.

Iš pradžių apgauna kitus,

Paskui – save.

*

Maldama mama

Sumalė mažo sūnaus mintį –

Ji  išdygo senatvėj.

*

Laiko ištiestą ranką:

„Noriu padėti.“

Kiti per ją kerta, kerta,

Kol netikėtai pražysta.

Tada nuskina kaip gėlę

Ir padeda ant kapo.

*

Finiše praregi,

Jog pametei jurgino šešėlį,

Ties kuriuo buvai suklusęs

Jaunystėj.

Atgal grįžt nebeleidžiama.

*

Tarp penkiamečio nuostabos,

Jog rasa žvilga,

Ir suaugusio liūdesio,

Jog saulė jau nebešildo,

Įsiterpęs likimas.

Pablizginti neįmanoma.

Nebent atlaidžiai padėti

Prie skruzdėlyno.

*

Paprašai žadintuvą,

Kad įspėtų apie pavojus.

Užmiršta, nepastebi.

Bariesi.

Jis prisuka tave ir užmiega.

*

Verda uogienę

Iš rūpesčio,

Iš katarsio,

Iš patirties,

Iš atspindžio.

Dosniai vaišina.

Visi išsibėgioja.

*

Užsirakina.

Užsiblokuoja.

Pasauliui triukšmaujant,

Apgaudinėjant,

Žaidžiant niekšybes,

Atsiverčia Rilkę...

*

Žiemą

Nepažinau savęs vasarinio:

Basutėse basa mintis

Naiviai žiūri

Į banalėjantį dangų.

*

Tavo sapne, sakai,

Buvau liūdnas,

Nes žvilgsnį viltingą

Užpuolė rykliai.

Teisybė kita:

Tuo metu aš norėjau

Paglostyti bitę

Iš savojo sapno.

*

Šventė didžioji –

Mano zylutė vėl pasirodė:

Šyptelėjo, kažką pasakė

Ir dingo.

Man pasirodė, jog prašė

Rilkę skaityti.

*

Sąmonės jau neatgauni.

Bet prie lovos dedu

Vaikystės tavosios nuostabą,

Kad kregždutė

Saulės spinduly

Ištirpti galėtų.

*

Mano senatvė

Laiko ant delno vaikystę

Ir juokias.

Santarvė nebegalima.

*

Brendu per sniegą.

Mintys sunkesnės nei kailiniai.

Mėginu jas padžiauti

Ant kadagio

Miško proskynoj.

Pasiveja, neatstoja.

Užvožiu kailiniais.

Ir sniegas tampa nebemielas.

* 

Mano diena pabudo

Apniukusi.

Važiuoti, eit – niekur.

Paskui užsižiūrėjo

Į verkiantį debesį

Ir pati pravirko.

O aš tuo metu

Varnėno rūpesčius glosčiau

Ir laimingas buvau.

*

Į lesyklą balkone

Atskrido ŽILSTELĖJUSI VIENATVĖ.

Žiūri į mane, nelesa.

Visą dieną,

Visą naktį,

Visą savaitę.

Kol lesykloje

Ir man atsirado vietos.

*

Mano metaforos,

Mano metonimijos 

Apsirgo.

Prašiau, kad valgytų česnaką, –

Neklausė.    

Sėdime kartu prie lango

Ir žiūrime, kaip Šekspyras

Slepiasi debesų koryje.

Gal pasveiksiu...

*

Atlėkė nuoskauda iš vaikystės.

Raminau kankindamas.

Gydžiau bičių pikiu.

Prašviesėjo.

Tik man liko nuoskauda

Dėl nuoskaudos iš vaikystės.

*

Eilėraštis išdygsta ten,

Kur auga skausmas,

Kur žydi viltys

Ir putiniškos kačpėdėlės.

*

Netikėtai susitiko

Aš-vaikas

Ir aš-finišo žmogus.

Abu ilgai tylėjo.

Kai saulė žvilgtelėjo vakarop,

Aš-vaikas sušnibždėjo:

„Mėginsiu tave išgelbėti.“

*

Puriame danguj

Tarp šiltų debesų

Šypsojosi eilėraščio eilutė.

Jautėsi saugiai.

Sugauti meškere!

Deja –

Ji mane pirmiau pasičiupo.

*

Juknėnai žiūri susikaupę

Į Antano Miškinio kelionę.

Fragmentus slepia

Klevų vainike

Atsigręžę Vajasiškio pusėn.

Visa tai stebi

Maža ilgakasė mergaitė,

Patikimai laikanti

Poezijos verpstę.

*

Kovo vakarui

Užgulant mano balkoną,

Pasitempęs buvau.

Vis mąsčiau apie savo vaikystę.

Ir dabar skauda.

*

Tai Bergmano filmas.

Tai detalė Tarkovskio būties.

Tai Mačernio būties atplaiša.

Palauk, palauk –

O kur dvasios manos atspindžiai?

Pamečiau, neberandu.

*

Debesiu slysta žinutė tau.

Trapi, purpurinė.

Kad tik niekas nesutrukdytų...

Staigmena!

Sutinka tavąjį laiškelį,

Sutrinka.

Keliaus kartu.

Tik nesuprato, į katro pusę.

*

Matau bokštą, kuris nufilmuotas

Tarkovskio „Stalkery“...

Stebiu žydinčią vyšnią

Ir man labai baisu...

Talinas saugo abiejų liūdesį...

Siunčiu tavo žvilgsnį,

Kad pamatytų manąjį...

*

Po mano balkonu

Utenėlė kad skuba, kad skuba.

Kelias nuostabas

Paprašau nuplukdyti

Į Vyžuoną,

Kad Bronius Radzevičius atsilieptų.

*

Poetai yra narcizai:

Giria savo metaforas,

Savo metonimijas,

Skausmą ir vienatvės akibrokštus

Išrengia ir aiškina, aiškina.

O debesys, o paukščiai

Nepastebi – nerūpi.

*

Džiaugiasi

Mano neparašyti eilėraščiai,

Ūkanose nepastebėti veidai,

Užkimusios atvirumo nuotrupos.

O aš žiūriu į draugišką žvirblį

Ir taip pat džiaugiuosi.

*

Prie inkilo,

Kurį sukaliau vaikystėje,

Varnėnas juokiasi.

Gal mane giria?

Kur tau!

Šaiposi iš mano senatvės,

Negrabiai sukaltos.

*

Klevo arterijomis,

Klevo venomis,

Klevo kapiliarais

Teka mano liūdesys.

Nesmagu –

Kažkas atbėga

Atsigerti sulos.

*

Su patrepsenimais,

Su paaikčiojimais,

Su palingavimais

Ateina teta iš vaikystės.

Atsargiai atsisėda,

Atsiriša žalsvą nosinaitę,

Išsitraukia cukraus gabaliuką,

Padalintą į aštuonias dalis.

Auk didelis, auk didelis...

Dar vieną...

Virpa glostomi plaukai.

Senatvėje nuslinkdami

Tą akimirką jaučia.

*

Ir pasipylė darbai.

Pakinkyti arklį,

Apvagoti bulves,

Suvežti šieną.

Jau patikėjo dalgį.

Vaikas-paauglys

Vyru pavirto,

Nors įsižiūrėti į žolę

Dar nesuspėjo.

*

Mano gyvenimas,

Išvaduotas nuo laimių ir nelaimių,

Išėjo pasivaikščioti.

Vis stabteli, įsiklauso.

Apsvaigęs nuo kelio ir paukščių kalbėjimo

Sugrįžti nenori.

*

Eiti šaltu geležinkeliu,

Paskui vieškeliais,

Kuriuos gaubia rami neviltis.

Prieš pasukant į tėviškę

Žvilgtelti į save, dešimtmetį,

Liūdnai stebintį gervių tolimą.

Priemenėje pasibelsti: „Tai aš“.

Sesuo džiaugdamasi šoka iš lovos.

Mama šildo žirnių sriubą

Ir kepa kiaušinienę.

Iš šaltojo kambario

Atsinešu ananasinių obuolių.

Į mus žiūri nustebę proseneliai

Iš pageltusių nuotraukų.

*

Viktorijos Daujotytės paskaita:

Po truputį, po truputį neri gelmėn,

Kurios neįsivaizdavai,

Kuri bauginamai tikra;

Nedrąsus sušalusio vaiko šypsnys,

Pereinantis į paauglio karcerius;

Pasirodo, ir tai jau poezija,

Virpanti virpančios sąmonės žaizdre.

*

Parašyti eilėraštį

Iš ėjimo į padūmavusį mišką.

Dar pridėti kraujažolės žvilgsnį,

Nuostabą, skruzdę pamačius.

Parašyti eilėraštį

Iš žiūrėjimo į savo žiūrėjimus,

Iš skausmo, kad įgėlusi numirė bitė.

Parašyti eilėraštį jaučiant,

Kad jo neįmanoma parašyti.

*

Pavakary,

Tilstant triukšmui ir patekant minčiai,

Vaikas sėdi prie klevo,

Atsirėmęs į šiltą kamieną.

Tilstant triukšmui ir patekant minčiai

Vaikas mato savo senatvę,

Sudėliotą iš grožio laukimo.

*

Baltai pasipuošusi obelis

Staiga sutriko:

„Kad tik bloga akis nenužiūrėtų.“

*

Pievos ramunė

Ciniškai žiūri

Į savo atspindį

Ant mergaitės suknelės.

*

Mano mintys

Pradėjo plikti.

Griebiuosi epitetų, metaforų –

Nepadeda.

*

Lyjant žiūrėti

Į tirpstantį laiką

Ir galvoti apie Justino eilėraščius.

Jausti, kaip esi jų saugomas

Ir kaip juos nori saugot.

*

Mano liūdesio pievoj

Užsidegusios gaisrenos

Žvilgsniais vilioja.

Bet stovi žmogus atokiau

Ir glosto čiobrelį.

Abu jie sudegs

Mano liūdesio pievoj.

*

Į tą patį tekantį vandenį

Įėjau du kartus.

Heraklitas apgavo.

Žengdamas trečią sykį

Pamečiau nuostabą.

*

Atsargiai eina koridorium.

Pirmiausia laborantei pasiūlo kraujo –

Iš piršto ir venos.

Po to, čiupęs indelį,

Gėdydamasis tipena į tualetą.

Atidavęs šlapimą pajunta,

Jog labiau nusirengti

Nėra įmanoma.

*

Apsvaigęs nuo žiedų,

Apsvaigęs nuo tylos

Suprato, kad kurį laiką

Savo gyvenimą dar panešios

Kaip nešvarius marškinius.

Paskui reinkarnuos

Ir vėl svaigs nuo žiedų,

Nuo tylos,

 Nuo naujų marškinių.

*

Ant tėviškės kalno

Mintys apsvaigusios.

Mėginu surūšiuoti.

Vienas – Daugpilio pusėn,

Kitos į Zarasus gręžias.

Dalį išlydžiu geležinkelio link.

Staiga minčių spiečius

Leidžias ant rankos.

Susėdam ir šnekamės.

Tarsi pažįstami būtume.

*

Ir išlekia vaikas

Prie savo gyvenimo:

Smėlis geltonas,

Geltoni viščiukai,

Kmynai pražilę.

Nulėkti į daržą,

Žvilgtelt į šulinį,

Perkelti avį.

Tiek to gyvenimo,

Bet jis ir maitina

Senatvėje.

*

Salomėjos ALYVOS,

Justino LIEPSNOJANTIS KRŪMAS –

Du mano nuostabos punktai,

Atodūsiai du,

Išlaikantys kregždės skubėjimą

Vaikystės tinkle.

*

Sučiulbo pragydo

Vaikystė mano.

Arimų ir pievų raštais

Mintis bėgiojo,

Sukosi nuostabos karuselė.

Emocijų korio akutėse

Medus sunkėsi.

Vieversiai ir kregždės

Pakėlė žvilgsnį.

Ir iki senatvės

Jo nenuleidžiu,

Nors girdžiu ne vien čiulbėjimą.

*

Žydint vyšnioms žiūrėjo poetas

Į metaforas savo skurdžias.

Jų energija mirė iš lėto

Ir skubėjo į Hado mįsles.

Žydint vyšnioms skaudėjo poetui...

*

Mes nebūsim tikri.

Mes liūdėsim paveiksle sustingę.

Žvelgs į mus iš toli, iš arti

Ir išliksime griozdiški ginčai.

Mes nebūsim tikri.

Mes liūdėsim paveiksle sustingę.

*

Tai jau šviesa,

Tai jau šviesa,

Dengianti tamsą

Vėdryno pavėsy.

Minkšti mūsų žingsniai,

Minkšti mūsų žodžiai

Ištirpsta joje.

Tai ne tamsa.

Tai ne tamsa.

*

Buhalterija:

Per mėnesį dešimt kartų

Įsižiūrėti į debesis,

Penkis kartus basom

Paėjėti vieškeliu,

Paglostyti   pievos veroniką,

Nupiešti akim

Kvapus ir mirgėjimus.

Kai viskas bus atlikta,

Prisiglausti prie gaisrenos

Ir užmigti.

*

Pririšau savo gyvenimą

Prie šermukšnio

Tarp Letos ir Stikso upių

Ir išėjau pasižvalgyti.

Snigo, lijo fragmentais

Iš nepavykusių pokalbių,

Iš prabudusių nuojautų.

Buvo kaip visada.

Lėtai sugrįžau atgal.

Bet nei gyvenimo, nei šermukšnio

Jau neberadau.

*

 

Visai netikėtai eilėraštis

Ėmė ir subyrėjo.

Sugiuvo metaforos, įvaizdžiai,

Išsidraikė daugtaškiai.

Nei pakelti, nei suklijuoti.

Priėjo maža mergytė,

Surinko viską ir išmetė.

Šviesiau pasidarė.

*

Poezija:

Mama eina prie vyšnios,

Ūžia bitės,

Kukuoja gegutės

Ir mezgasi drama,

Kurios neperteiksi,

Kurios antrą sykį nepajausi.

 

 

 


D


 


Jau mano laikas pavargo

Nuo požiūrių ir madų keitimo,

Nuo virtualių paslaugų reklamos.

Nori ramiai atsisėsti prie klevo

Ir įsižiūrėti į besišypsančius debesis.

Nepavyksta –

Tiek klevas, tiek debesys

Jau yra skaitmeniniai.

*

Išstypęs bjauriojo ančiuko kūnas

Maištauja prieš nežinią,

Siūlomų gelbėjimosi ratų nepastebi.

Tapęs gulbe

Buvusį laiką

Netinkamai interpretuos.

*

Žvilgsniai nedrąsūs ir pečiai nuleisti.

Mintys bando kur nors pasislėpti.

Tarkim, prisėsti prie kantriosios takažolės

Ir stebėti būsimą žingsnį.

Neatsiliepti į replikas,

Nesujudinti savo galvojimo.

Įprastoji gyvenimo forma,

Sauganti ir grūdinanti.

*

Pastatyti namą,

Pasodinti medį,

Užauginti sūnų–

Didžiosios mūsų priedermės.

Per maža–

Dar reikia

Parašyti EILĖRAŠTĮ,

*

Mano ruduo

Su šypsena atsidūsta:

Ar sulauksime ir žiemos?

*

Kai manęs neliks,

Zylutė balkone ilgai verks

Nepamaitinta.

*

Kai visi linksminasi,

Sėdi kamputy ir tyli.

Įsižiūri į langus,

Kuriuose atsispindi gamtos dramatizmas.

Ilgais pirštais mėgina paglostyti

Netikėtas potekstes ir įspūdžius.

Dar nejaučia, dar beveik nejaučia

Savo likimo grimasų.

*

Pirmą kartą prie jūros,

Kuri ir verkia, ir džiaugiasi,

Ir pro miegus atsidūsta.

Mergaitė susirūpino:

Kaip apie tai papasakot mamai,

Visą laiką gyvenančiai tarp miškų.

*

Šimtas metrų Utenėlės

Nuo vieno iki kito tilto.

Mano akys užaugino alksnius

Ir dabar viršūnėse

Slepia sudirgusią sąmonę.

Kartais ant jų užmiega debesys

Ir liūdni neįvykę pokalbiai.

*

Tai šviesus būties atvirukas.

Pradinė mokykla,

Ant kurios laiptų šildydavosi žalčiai.

Pro langus matydavau

Salą ežere ir tolimąjį save.

A, ir dar vienas etiudas...

Geriame arbatą.

Turtingesnių dukros duoną užtepdavo

Aviečių uogiene.

Kvapas toks dirginantis,

Kad jį ir senatvėje jaučiu

Žiūrėdamas į negimusius eilėraščius.

*

Sniegas toks baltas,

Laukai tokie spindintys,

Saulėlydis toks raudonas,

Kad žmogus sutrinka:

Kaip įsiminti,

Kad vėliau atkartoti galėtų?

*

Šimtai poetų svarsto,

Kaip originaliau pavaizduoti kančią.

Eksperimentuoja, savimi grožisi.

O šalia jau valandą stovi maža mergytė

Ir prašo duonos.

*

Suskaudo prisiminimą

Iš dramatiško laiko.

Įžeistą, pažemintą

Vidury aikštės

Stumdo ir juokiasi.

Matė mažą boružėlę –

Guodžiančią.

Bet ir ji buvo pažeminta.

*

Nuolat plaukiame savaisiais titanikais.

Patyrę akimirką džiaugsmo imame skęsti.

Gelbėjimosi liemenių, kaip visada, neužtenka.

Minia: riksmas, grumtynės ir ašaros.

Išgyvenę patirties sielvartą

Kurį laiką robinzoniškai kenčiame.

O paskui?

Paskui vėl sukamės toj pačioj karuselėj

Ir nauji, ir tokie patys.

*

Sukonspektuosiu savo novelę

Ir paversiu eilėraščiu.

Žmonių įvykiai, keistos sąsajos išsitrins,

Formuosis neapibrėžtumo kontūrai,

Svaigūs pasąmonės viražai,

Netikėti pojūčių rakursai.

Tik bijau, kad po tokios procedūros

Nei novelės, nei eilėraščio nebeturėsiu.

*

 

Auklėjau, auklėjau savo gyvenimą

Ir išleidau pasivaikščioti.

Sunku jam buvo:

Stumdė, melavo, kaltino.

Grįžusį užrakinau kambary –

Gal greičiau supras,

Ką reikia veikti.

*

Antanas Miškinis mato:

Iš Senadvario mojuoja Faustas Kirša,

Iš Gaidžių kaimo Pulgis Andriušis;

Iš Utenos į Nemeikščius

Pėdina Vytautas Mačernis.

Turėtų pasirodyti ir Jonas Aistis, turėtų.

Nustebę debesys filmuoja

Būties ribines situacijas

Ir patikimai slepia

Poezijos skrynioje.

*

Tėveli, kas yra poezija?

Vakaro prieblandoje

Žmogus sėdi prie jurginų

Ir galvą nuleidęs tyli.

Nežino, kodėl,

Bet jam labai labai liūdna.

*

Kvepiančio šieno vežimas

Juda greitai namo.

Arklį sustabdo staiga:

Virš jų daržinės,

Virš sodo,

Virš avilių

Saulė leidžias lėtai.

Galima senelio nuostaba

Dažnokai išgelbsti.

*

Mama kepa duoną.

Minko tešlą ir formuoja

Gyvasties, prisiminimų, filosofijos pradmenų

Kepalą.

Mes nustebę žiūrėjome tada.

Mes dar labiau nustebę žiūrime dabar.

*

Laikas:

Į gaisrenos akis

Pamėginai pažiūrėti

Šįvakar.

Nusideginai.

*

Andriaus „Laužo šviesa“

Jau kelis dešimtmečius guodžia.

Ir dainuoju kartu aš savaip,

Ir kitaip vis jaučiuosi.

Tik Andrius nežino.

*

Šuo atnešė batą su žmogaus koja.

Tėvas palaidojo koją

Ir nuėjo ieškoti kito bato,

Paaugliui sūnui tikrai tiksiantį.

Šuo atnešė batą su žmogaus koja

Mamos pasakojimuose apie karą.

*

Būname čia ir tam,

Kad paliudytume,

Jog gyvenama

Tarp melo, chamizmo

Bei intrigų.

*

Vidurnaktį,

Krebždant praėjusiam laikui,

Atgyja vieškelių nervai,

Pasigirsta neištartos frazės,

Prarėkti atodūsiai.

Vidurnaktį,

Krebždant praėjusiam laikui,

Glostai kito mintis

Ir vilties atvirukus,

Plaukiančius Stikso upe.

Jau.

*

Kregždutė maitindama savo vaikus

Liūdėjo –

Netoliese barėsi žmonės.


 



Knygą 2012 metais išleido "Utenos spaustuvė". Šioje elektroninėje versijoje pateikiami ir nespausdinti kūriniai.

...........